Savanorė Birutė Karakaitė: Valstybė atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Mums reikia pilietiškumo

Žurnalistė Ieva Šepetytė

   Savanorystę dažniausiai suprantame kaip darbą be jokio atlygio, tačiau žmonės, kurie užsiima edukacine veikla su pabėgėliais, aukoja jiems savo laiką, suteikia materialinę paramą, dažniausiai dalinasi tuo, kiek daug jie patys gavo geranoriškai padėdami kitiems. Žinios apie skirtingų tautų kultūras, kalbų įgūdžiai, ilgametės draugystės ir pažintis su pačiu savimi – yra kasdienis uždarbis, kurį gauna savanoriai.

   Birutė Karakaitė pajuto pareigą padėti pabėgėliams po to, kai į Lietuvą atvyko didelis skaičius žmonių iš Baltarusijos. Moteris globoja užsieniečius Kapčiamiestyje, kur, anot jos, vietiniams gyventojams dar sunku suprasti, kokia reikalinga yra tokia pagalba.

   „Tai nedidelis kaimas, pati esu iš tų kraštų ir žinau, kad ten tikrai nebus daug savanorių. Man ši veikla pasirodė naudinga, tad norėjau parodyti pavyzdį kitiems.

   Valstybė atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Tikrai viena pati, be bendruomenių, gyvenojų nėra pajėgi išspręsti tokias problemas. Man pasidarė aišku, jog privalau įsitraukti ir padėti. Juk trūksta žmonių, soc. darbuotojų, psichologų. Mums reikia pilietiškumo“, – tikina B.Karakaitė.

B. Karakaitė

   Moteris dirba su pabėgėliais, kurie Lietuvoje yra dar tik keletą savaičių, tad svarbiausia jos užduotis – suteikti atvykėliams būtiniausią pagalbą.

   „Kapčiamiestyje daliname maistą, geriamą vandenį, padedame apsipirkti, nes tie žmonės negali išeiti iš teritorijos. Jie sudaro sąrašą ir mes su savanoriais nuperkame, ko reikia. Taip pat suteikiame labdarą, vaikams atgabename žaislų, šiltų drabužių, antklodžių, nes užsienieičiai atvyksta su vasarine apranga, o oras juk jau rudenėja.

   Kartais padedame žmonėms susisiekti su savo artimaisiais. Jų šeimos nežino, kur yra jų giminaičiai, ar jau atvyko į Lietuvą, nors jie čia jau gyvena visą mėnesį. Tad mes organizuojame bent dešimties minučių pokalbius su tėvais, broliais, vaikais, kad bent išsklaidytume tą nežinomybę“, – patirtimi dalinasi B.Karakaitė.

  Savanoriai, kurie bendrauja su neseniai į šalį atvykusiais kitataučiais, geriausiai supranta, kokie pažeidžiami būna pabėgėliai pirmąsias dienas Lietuvoje.

   „Kuriozinė situacija – žmonės galvojo, kad mūsų šalies uodų įkandimas yra mirtinas. Jų šalyje šie vabzdžiai juk platina maliariją. Tad kai keliems įkando uodas, jie prašė pagalbos ir greitosios, nes bijojo numirti. Kad lietuviški vabzdžiai nėra nuodingi, yra elementari informacija, kurios jiems niekas nesuteikė. Mums tai atrodo savaime suprantama, o užsieniečiai stipriai išsigando ir nesuprato, kodėl juos verčia dirbti, jais nesirūpina ir neatneša jokių priemonių gydymuisi“, – prisimena B.Karakaitė.

   Anot moters net ir per trumpą laiką savanoriai spėja prisirišti prie atvykėlių, suteikia jiems ne tik materialinę, bet ir psichologinę pagalbą.

   „Mes tampame psichologais. Pabėgėliai būna atskirti nuo viso išorinio pasaulio, nežino, kas jų laukia toliau. Mes paaiškiname, kokia yra situacija – kad šiuo metu yra labai daug atvykėlių, kad dalis jų turės grįžti. Tą pasakyti reikia. Kai kuriems teks susitaikyti, kad negalės keliauti toliau ir privalės likti čia bei bus svarstomi.

   Aš pati susidraugavau su merginomis iš Kongo, kurios kalbėjo prancūziškai. Jos man išsipasakodavo apie savo bėdas, nežinią dėl to, kas joms nutiks, apie kasdienius rūpesčius. Jos gyveno su dar dešimt nepažįstamų žmonių vienoje patalpoje, tad teko viskuo tarpusavy dalintis. Tokiose situacijose kyla konfliktai, tas merginas užgauliojo ir diskriminavo kiti asmenys dėl etninių priežasčių. Merginos džiaugėsi, kad gali su kažkuo pasikalbėti, sužinoti apie tai, kokia yra Lietuva, kokie yra lietuviai. Iki tol jos nebuvo net girdėjusios apie šią šalį. Galiausiai merginas iškėlė ten, kur yra daugiau žmonių iš Kongo. Nebežinau, kur jos, ar joms viskas gerai. Žinoma, kad apie tai galvoju“, – atvirauja B.Karakaitė.

Antano Baranausko eilės užsieniečių lūpomis

Seyfullaho Cezmi Acaro savanorystė su „Balturka” organizacija

   Seyfullahas Cezmi Acaras iš Turkijos Lietuvoje gyvena nuo 2015 m. Praėjus dvejiems metams, jis pradėjo savanorystę „Balturkos“ kultūros centre.

   „Organizuodavome skirtingų tautų vakarienes, gamindavome maistą svečiams. Rotušės aikštėje dalyvaudavome Tarptautinėje Kalėdų mugėje, kurioje pardavinėdavome saldainius, baklavą, o pelną atiduodavome labdarai.

   Važinėjame po darželius, juose rengiame pasirodymus, dainuojame. Kartą vaidinome „Mažąjį princą“, to mus išmokė lietuvių kalbos dėstytoja.

   Visgi mano mėgstamiausias renginys, kurį organizuoja „Balturka“, yra „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“. Jame pasirodydavau ir pats – deklamuodavau Kazio Binkio poemą „Tamošius Bekepuris“ bei Antano Baranausko eilėraštį „Anykščių šilelis“. Man labai patinka šis renginys. Kai klausau užsieniečių,  kurie sako eiles lietuviškai, man per kūna eina šiurpas.

S.C.Acaras

   Kai esu tame renginyje, daug galvoju ir įsivaizduoju. Pavyzdžiui, turių sąrašą žmonių, kuriuos norėčiau pakalbinti. Vienas jų – kunigaikštis Gediminas, skaičiau apie jį. Tai buvo valdovas, kuris pakvietė kitataučius į Lietuvą, buvo jiems tolerantiškas “, – pasakoja S.C.Acaras

   Vaikinas savanoriaudamas domisi šalies kultūra, istorija, o kalbos žinias įvaldė taip puikiai, jog Mykolo Romerio universitete baigė lietuviškas teisės studijas. Švietimas S.C. Acarui yra vienas svarbiausių dalykų jo gyvenime.

   „Kalba būtų pirmiausias dalykas, kurį čia turi išmokti atvykėlis. Tačiau tai nėra galutinis tikslas, o tik priemonė siekti geresnio gyvenimo čia.“

   Savanoriai patys praturtina lietuvių kalbos žinias

  Viena svarbiausių savanorių užduočių yra padėti užsieniečiams pramokti lietuviškai. Emilė Brožaitytė ir Mindaugas Jonaitis tokią pagalbą teikia atvykėliams iš Baltarusijos. Mergina kiekvieną šeštadienį užsieniečius moko gramatikos taisyklių, veda gyvus pokalbius, o vaikinas skiria pusantros valandos per savaitę visų jau įgytų žinių kartojimui.

   „Norint užimti geras pareigas, reikia lietuvių kalbos. Labai gerbiu žmones, kurie ryžtasi jos mokytis“, – teigia E.Brožaitytė.

  M. Jonaitis pripažįsta, kad savanoriaudamas mokosi ir pats:

   „Tai naudinga, nes ir aš turiu galmybę naujai pažvelgti į gimtąją kalbą, gerinu pedagogines kompetencijas bei bendravimo įgūdžius.“

Savanorystė virsta mylimu darbu

   VA Carito Užsieniečių integracijos programų savanorių koordinatorė yra Regina Krukonienė, kuri pati savo karjerą pradėjo nuo geranoriškos pagalbos atvykėliams.

   „Kur savanoriauti, žmonės išsirenka pagal tai, kas jiems patiems artima. Galima tik pasibandyti, nebūtina pulti iškart pasirašinėti sutarties. Galbūt būsimas savanoris dar tik ieško jam priimtiniausios veiklos. Vieni nori dirbti su vaikais, kiti jų išvis bijo ir nori tik renginius oganizuoti. Kai kurie mieliausiai tapti šeimų draugais.

Pati kažkada buvau savanore ir atėjau čia dar nežinodama, prie kokios veiklos norėčiau prisijungti. Sėdėjome su koordinatore ir rinkomės, koks padalinys galėtų tikti. Vėliau tai tapo mano profesija, netgi pradėjau studijuoti socialinį darbą. Savanorystė pakeitė mano gyvenimą. Prieš tai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad man galėtų patikti kalbėti viešai. Iki tol aš sėdėdavau prie kompiuterio ir dirbdavau nuotolinį darbą“, – prisimena R.Krukonienė.

   Savanorių koordinatorė tikina, kad tokiai veiklai nėra specialių reikalavimų, svarbu yra didelis noras ir pasiryžimas. Kalbos būtų privalumas, bet ne būtinybė, nes bendravimas lietuviškai užsieniečiams yra naudingas. Anot R.Krukonienės, įprasta manyti, kad savanoriai dažniausiai būna  jaunuoliai, tačiau iš tiesų jų amžius yra nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimties metų.

   Darbas su atvykėliais, kurie pasilieka gyventi Lietuvoje, apima daugiau sričių. Atsiranda edukaciniai užsiėmimai, įvairios šventės, Carito bendruomenė visuomet laukia ir noriai priima pačių savanorių idėjas.

   „Daug kas pasikeitė per karantiną. Anksčiau savanoriai buvo atsakingi už žmonių laisvalaikį, renginius, kuriuos organizuodavome savo centre. Dėl karantino visa tai dingo, tačiau atsirado naujų pareigų, pavyzdžiui pagalba vaikams, kurie mokosi nuotoliniu būdu. Tai labai svarbi sritis, į kurią dirbti perėjo bene visi savanoriai. Šiuo metu tokių turime labai daug. Parašėme skelbimą, kad mums reikia žmonių, kurie padėtų, ir maloniai nustebome laiškų kiekiu. Žmonės domisi ir supranta, kokia reikalinga yra ši pagalba. Juk atvykėlių tėvai nelabai gali padėti vaikams, kurie mokosi lietuvių kalbos.

  Turime ir dienos centrą Pabradėje, kur dirba kolegos su prieglobsčio prašytojais. Mes jiems kompensuojame kelionę iš Vilniaus traukiniu.

  Renginiai taip pat po truputį atsinaujina, tačiau po karantino į vėžes grįžti sunku. Aš, kaip savanorių koordinatorė, visuomet sakau, kad labai laukiame ir skatiname savanorių įdėjas. Galbūt ne visas įgyvendinsime, tačiau dažnai jiems kyla tikrai puikių minčių“, – teigia R.Krukonienė.

    Anot koordinatorės savanoriai dažnai tampa atvykėlių draugais. Būna atvejų, kuomet visi drauge vyksta atostogauti, bendrauja šeimomis ir net nepastebi, kaip darbas tampa laisvalaikiu drauge.

   „Savanorystė duoda daug. Gali atrasti tokių savo talentų, apie kuriuos iki šiol nežinojai. Žmonės eidami savanoriauti mano, kad dovanoja brangiausią šiais laikais dalyką – laiką – tačiau tuo pačiu jie gauna labai daug atgal. Jie pasidaro drąsesni. Tarpkultūrinis bendravimas labai naudingas. Kiek mes žinome apie kitas tautas išskyrus tai, ką išmokome mokykloje? Bendraujant su atvykėliais pačiam pasidaro įdomu daugiau sužinoti apie jo šalį. Galima išmokti net ir kalbos pagrindų. Tai – praturtina“, – teigia R.Krukonienė.