Draugystė šeimomis – lietuviai tapo pabėgėlių mokytojais

Žurnalistė Ieva Šepetytė

     Lietuvoje prasidėjo projektas –  „Bendruomenių tiltai“ – skirtas padėti pabėgėliams, kurie  atvyksta su vaikais. Jų mokytojais, o svarbiausia – draugais tapo lietuvių šeimos, kuriuos drauge su užsieniečiais dalyvauja renginiuose, užsiima edukacine veikla ir padeda naujakuriams pajusti, jog šalyje yra laukiami tiek integracijos organizacijų, tiek pačios lietuvių bendruomenės.

   Dešimt lietuvių šeimų tapo mentoriais tokiam pačiam skaičiui atvykėlių šeimų. Jos bus suskirstomos pagal pabėgėlių interesus bei pomėgius. Kiekvieną šeštadienį vyks įvairūs susitikimai, renginiai, per kuriuos užsieniečiai lavins kalbos įgūdžius ir pažins vietinę kultūrą.

   „Kodėl šeimos? Pavienių savanorių, kurie įsitraukia į pagalbą, turime visada. Jie daugiausiai padeda vaikams, o per juos susibendrauja ir su tėvais. Kaip ir mes visi turime savo asmeninius draugus, taip turime ir tuos su kuriais „draugaujame šeimomis“.

   Ši poreikį išgirdome iš prieglobstį Lietuvoje gavusių žmonių, kurie labai nori kurti ir puoselėti ryšį su lietuvių šeimomis. Tokia draugystė – tai ir neformalios lietuvių kalbos pamokos, kultūriniai mainai“, – pasakoja Vilniaus Arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos socialinė konsultantė Šeida Kauzonė

„Carito” bendruomenei teko maloniai nustebti – prie šio projekto panoro prisijungti daugybė lietuvių.

Tėvų su vaikais integracija – išskirtinė

   Užsieniečiai nuo nepalankių ar net pavojingų gyvenimo sąlygų savo šalyje dažnai bėga ne tik dėl savo, bet ypatingai dėl vaikų gerovės. Taip tėvai siekia jiems užtikrinti sėkmingą ateitį saugioje valstybėje. Į Lietuvą tokios gausios šeimos atvyksta iš pabėgėlių stovyklų ir kartu su mažamečiais vaikais keliauja ne ką mažiau pavojingomis sąlygomis nei pavieniai atvykėliai. Gavus leidimą gyventi šalyje ir pradėjus integracijos procesą, ant tėvų pečių krenta didesnė atsakomybė – rasti būstą, užtikrinti sveikatos priežiūrą ne tik sau, bet ir vaikams, leisti juos į mokymosi įstaigas, kuriose atžalos ne tik gautų išsilavinimą, bet ir jaustųsi saugūs bei gerbiami mokyklos bendruomenės.

   Šeimų iš užsienio gyvenimas Lietuvoje prasideda bene taip pat kaip ir tų, kurie čia atvyko vieni. Pirmoji stotelė – Migracijos departamentas, kur užsieniečiai turi pateikti prašymą dėl politinio prieglobsčio šalyje. Gavę leidimą gyventi Lietuvoje jie dažniausiai persikelia į Ruklos pabėgėlių centrą, kur praleidžia apie tris mėnesius. Vėliau gali pasirinkti, kokiame mieste ar savivaldybėje norėtų apsistoti ilgesniam laikui, dažniausiai tai būna Kaunas arba Vilnius. Radę ilgalaikį būstą naujakuriai pradeda integracijos procesą – tėvams su vaikais jis yra ilgesnis.

   „Vienišam žmogui tenka metai laiko, per kuriuos jis gauna materialines išmokas, konsultanto pagalbą, vertimo ir kitas paslaugas, atsižvelgiant į jo poreikus. Jeigu tėvai turi nepilnamečių vaikų, tokia šeimia yra pažeidžiama, tad jos integracija trunka trejus metus, – pasakoja Š.Kauzonė, – procesas apima įvairiausias sritis: išmokas, materialines paslaugas. Padedame vaikams surasti darželius, mokyklas, tarpininkaujame su jų darbuotojais, sprendžiame konfliktus su mokytojais ir direktoriais. Taip pat padedame tėvams ieškoti darbo, registruotis į užimtumo tarnybas, kartais lydime juos į darbo pokalbius bei gydymo įstaigas.“

Š. Kauzonė

   Reikalingą pagalbą integracijos programų specialistai suteikia individualiai, atsižvelgdami į kiekvienos šeimos situaciją. Tam yra speciali rizikų vertinimo lentelė, pagal kurią įvertinamas šeimos pažeidžiamumas. Konsultantai atsižvelgia į šeimų socialinius poreikius, sveikatos būklę bei įgūdžius, kuriuos įgijo dar būdami savo gimtinėje. Pavyzdžiui, ar tėvai moka naudotis elektronine bankininkyste, ar gali savarankiškai vykti į gydymo įstaigas. Vėliau su šeimomis vyksta diskusija apie tai, ko jie patys norėtų išmokti per artimiausią laikotarpį, kokius dokumentus reikėtų sutvarkyti.  Konsultantai dažnai duoda patarimų, tačiau didžiausias dėmesys tenka poreikiams, kuriuos išreiškia pačios šeimos.

   Atvykėliams yra būdinga dažniau išsikelti netgi per didelius tikslus ir juos uoliai vykdyti, tokių, kuriems trūksta motyvacijos, pasitaiko retai.

   „Remiantis sutartimi, jeigu yra piktybiškai nelankoma lietuvių kalbos užsiėmimų, ji gali būti nutraukta. Norint įgyvendinti sutarties reikalavimus, svarbu laikytis integracijos plano, kurį peržiūrime kas šešis mėnesius. Įvertiname pasiekimus, kuriuos šeimos pačios išsikėlė ir nuo to, kaip joms pasisekė įvykdyti savo tikslus, tobulinti įgūdžius, priklauso jų išmoka ateinantį laikotarpį“, – pasakoja Š.Kauzonė.

    Pasak integracijos specialistės, šis planas yra geras tuo, kad jį galima realistiškai pritaikyti kiekvienam šeimos nariui ir individualiai atsižvelgti į kiekvieno asmens galimybes. Vyrui, kuris eina į darbą, kalbą reikės pramokti greičiau ir pasiekti aukštesnį lygį, o žmona, kuri nusprendžia likti namuose ir rūpintis vaikais, gali sau išsikelti kuklesnius tikslus, nes daug laiko tenka skirti namų ūkiui. Kalba ir ugdymo įstaigos vaikams – dažniausias tėvų tikslas pradėjus integracijos laikotarpį. Paaugliams rūpi vasarą susirasti darbą ir bent sezono metu papildomai užsidirbti. Konsultantai visuomet stengiasi padėti atvykėliams užsibrėžti tokius tikslus, kuriuos būtų realu pasiekti per artimiausią pusmetį.

Lėšų trūkumas ir laiko stygius

   Kalbėdama apie šeimų integraciją Š.Kauzonė įžvelgia keletą problemų. Anot jos, patys pabėgėliai užsimena, kad trijų metų laikotarpis yra per trumpas:

   „Daugumos atvykėlių nuomone, tiek laiko yra tikrai per mažai. Trys metai – tai jau prailgninta integracijos programa, tačiau užsieniečiai vis tiek skundžiasi, jog nespėja išmokti lietuvių kalbos, kad galėtų susirasti geresnį darbą, nespėja integruotis ir pasinaudoti parama.“

   Kitas aspektas, kuris kelia rūpesčių, yra lėšų trūkumas. Gavus didesnį finansavimą būtų galima vykdyti daugiau mokymų, edukacinių, terapinių užsiėmimų bei organizuoti išvykas pabėgėlių šeimoms. Užsieniečiams dažnai prireikia vertimo paslaugų, tačiau ne visuomet tam lieka pinigų, tad tenka kruopščiai skaičiuoti šios paslaugos valandas ir ją suteikti tik būtiniausiais atvejais.“

Vaikai tėvams tampa lietuvių kalbos vertėjais

   Kaip ir daugelyje kitų sričių, integruotis į bendruomenę geriausiai sekasi vaikams. Jie greičiausiai pramoksta lietuvių kalbą, o ir mokyklose, kuriose sutinka savo bendraamžius, galima pastebėti, jog auga nauja, gerokai tolerantiškesnė bei rasių, tautų įvairovei atvira karta. Didžiausias iššūkis vaikams tenka mokantis pagal „įmetimo programą“, kuomet jie, beveik neturėdami lietuvių kalbos žinių, pradeda eiti į lietuvišką mokyklą. Ugdymo įstaigos yra įsipareigojusios padėti tokiems moksleiviams, mokyti juos papildomai, tačiau ne kiekviena mokykla šias pareigas vykdo. Nors tokia programa vaikams sukelia nemažai streso, tačiau jų pasiekimai yra akivaizdūs. Dažnai būtent atžalos pradeda vertėjauti tėvams ir padeda susikalbėti. Halimos Kede šeima yra to pavyzdys. Sutarus su moterimi pasikalbėti šeimų integracijos tema, šalia sėdėjo ir jos dukra, kuri, lietuviškai kalbėdama be jokio akcento, vertė žurnalistės klausimus mamai į savo gimtąją kalbą ir netrukus jos atsakymus pateikdavo lietuviškai. Moksleivė eis į septintą klasę Vilniaus Maironio progimnazijoje.

   Halima Kede su vyru ir šešiais vaikais atvyko į Lietuvą iš Sirijos, Idlibo provincijos. Šeimoje dirba abu tėvai, tačiau moteris pasakoja, kad vis tiek randa dalyvauti visuose renginiuose ir užsiėmimuose, kuriuos rengia Caritas. H.Kede pripažįsta, kad integracijos laikotarpis šeimai buvo sunkus ir tikina, kad viena didžiausių problemų šiuo metu yra tai, kad ji dar nemoka lietuvių kalbos. Moteris teigia, kad nedvejodama sutiktų lankyti papildomas pamokas, jei tik atsirastų tokia galimybė.

Sunki dalia dažnai tenka moterims

   Stebint pabėgėlių šeimas, galima matyti, jog, nepaisant bendrų projektų, galų gale integracija pradeda vykti individualiai ir priklauso nuo to, kokius vaidmenis šeimoje užima tėvai. Vaikai į bendruomenę įsilieja ugdymo įstaigose, o štai tėvų įsitraukimo procesas priklauso nuo to, ar šie dirba. Anot VA „Carito“ Užsieniečių integracijos specialisto Kęstučio Danieliaus Rimkevičiaus, dažniausiai dirba vyras, o žmona prižiūri vaikus.

   „Šeimos būna didelės, turi pametinukų vaikų, tad mamos paprastai lieka namuose, o tėvas dirba ir išlaiko šeimą. Nebūtų vienareikšmiško atsakymo, kuriuo atveju integracija yra sėkmingesnė. Kuomet mama lieka namuose, ji neidama į darbą mažiau bendrauja su aplinka, tačiau susitinka su vaikų mokytojais, auklėtojais. Žinoma, socialinio bendravimo vis tiek būna mažiau. Kartais mamos bendrauja tarpusavy, bet tai vyksta jų gimtąja kalba. Dėl mokymosi galimybių – galime stebėti ir atvirkštinę situaciją. Tėvams, kurie dirba, yra sunkiau lankyti pamokas, rasti joms laiko. Mūsų mokytojos tikrai taikosi prie tų, kurie yra integracijos laikotarpyje, užsiėmimai vyksta tiek rytais, tiek vakarais, tačiau jai pasibaigus, galimybių mokytis tenka ieškoti patiems. Taigi, kartais dirbantiems būna ir sunkiau. Mamos, kurios nedirba, gali mokytis ir nuotoliniu būdu.

   Vis dėlto, mūsų patirtis rodo, kad moterys, kurios pasilieka namuose, sunkiau pramoksta lietuvių kalbą. Caritas į tai atkreipia dėmesį. Toms, kurios atvyko iš Pakistano, Tadžikistano, Irano ir moka persų kalbą, turime mokytoją, kuri bendrauja jų gimtąja kalba. Išties atkreipiame dėmesį į moteris, kuriom tenka namų ūkio našta“, – pasakoja K.D. Rimkevičius.

     Mamos, kurios integracijos procesą derina su darbu ir vaikų priežiūra, turi galimybę prisijungti prie tarptautinės organizacijos – „International Women’s association of Vilnius“ (IWA). Čia buriasi tiek lietuvės, tiek užsienietės moterys, kurios gauna ne tik materialinę paramą, bet ir turi galimybę  drauge dalyvauti būtent joms skirtuose renginiuose. Tokiu būdu užsienietės susidraugauja su lietuvėmis, vyksta kultūriniai mainai. IWA rengia labdaros renginius, moterų bėgimą, kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį jaukius kavos rytus bei grupinius pasivaikščiojimus Lukiškių aikštėje, Vingio parke bei Valakampiuose. Dalyvavimas tokiose organizacijose yra ypatingai svarbus, kuomet atvykėliai susidūria su netolerancija ir priešiškumu lietuvių bendruomenėje. Būtent ta veikla, kuri subūria tiek lietuvius, tiek užsieniečius padeda kitataučiams pamatyti tolerantišką ir šviesią Lietuvą.

International Womens association of Vilnius  – organizacija, skirta moterims iš Lietuvos ir užsienio vykdyti kultūrinius mainus bei socializuotis  https://www.iwavilnius.com
https://www.facebook.com/uzsienieciu.integracijos.programa