Užsieniečių integracijos pavyzdžiai: kokios priemonės iš tiesų veikia?

Žurnalistas Vladas Rožėnas

Kitataučių integracija – pati svarbiausia ir kartais pamirštama sąvoka viešose kalbose apie pabėgėlius, ekonominius migrantus, imigracijos ir emigracijos problemas.

Neretai viena garsiausiai girdimų viešų pozicijų ta, jog migracija yra neigiamas reiškinys, kurį reikėtų riboti, tad ir apie integraciją kalbėti nevaisinga. Tačiau statistika rodo, kad migracija yra paprasčiausiai neišvengiama. Didžioji dalis (38 proc.) migrantų į Europos Sąjungos šalis atvyksta dėl šeimos. Dar 17 proc. dėl darbo, 4 proc. dėl švietimo ir t.t. Laisvo judėjimo pasaulis sukūrė sąlygas, kai žmonės noriai ir dėl visiškai pagrįstų priežasčių nori keisti gyvenamas valstybes.

Taigi, migracija į Lietuvą vyks lygiai taip pat, kaip vyks migracija iš Lietuvos. Klausimas kokios naudos valstybė, jos ekonomika, kultūra, visuomeninis gyvenimas gali iš migracijos pasiimti. O būtent tai prasideda nuo strateginių sprendimų kaip integruoti kitataučius į šalį, kuri jiems nėra gimtoji.

Ne viena analizė rodo, jog įtampa tarp vietinės bendruomenės ir imigrantų kur kas labiau priklauso ne nuo etninių priežasčių, bet nuo to, ar egzistuoja iš anksto paruoštos programos užmegzti tarp atvykėlių ir vietinių dialogą. Kitaip tariant, vietinės ir migrantų bendruomenių santykiams didesnę įtaką turi ne tai, kokie žmonės susiduria, bet tai, kokiu būdu įvyksta šis susidūrimas – ar abi pusės nori ir gali viena su kita susikalbėti.  

Ir nors daugelis integracijos programų privalo būti organizuojamos valstybės arba, mažų mažiausiai, savivaldybės lygmeniu, prie užsieniečių integracijos svariai gali prisidėti ir nevyriausybinės organizacijos, darbdaviai ar netgi pačios gyventojų bendruomenės.

Kalbos mokymas

Tyrimai rodo, kad du svarbiausi faktoriai užtikrinant sėkmingą imigrantų integraciją: darbo radimas bei vietinės kalbos mokėjimas. Šie punktai labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Įsidarbinimas, ypač pagal jau turimą specialybę, leidžia migrantams kurti socialinius ryšius, tačiau nemokant vietinės kalbos imigrantams prieinama tik mažytė darbo rinkos dalis. Ir atvirkščiai – kalbos greičiausiai mokomasi tada, kai ji naudojama praktikoje, tad be darbo ar studijų žinių įgyti kur kas sunkiau.

Dėl to sėkmingos valstybinės imigrantų integracijos programos dažnai įtraukia ilgas vietinės kalbos mokymosi programas. Australijoje anglų kalbos nemokamai mokama iki 510 valandų, Norvegijoje norvegų iki 250 valandų ir t.t.

Pavyzdine galima laikyti nemokamą Kanados „Enhanced Language Training“ programą,  trunkančią 14 savaičių. Jos tikslas yra sujungti du minėtus aspektus – ne tik mokyti imigrantus anglų kalbos, bet būtent tokių jos žinių, kurių prireiks integruojantis į darbo rinką. Tokia valstybės investicija padeda būtent kvalifikuotiems imigrantams, turintiems aukštąjį išsilavinimą ar specifines tam tikros srities žinias, kurių negali panaudoti dėl vietinės kalbos nemokėjimo.

Jungtinėje Karalystėje specialiai imigrantams, pabėgėliams ar prieglobsčio prašytojams sukurta atskira anglų kalbos mokymosi sistema „Reflect for ESOL“, kurios vadovėlį galite rasti čia. Programa skirta suaugusiųjų mokymuisi grupėse, bet ne klausant mokytojo, o patiems iš dalies nusprendžiant apie ką bus kalbama kiekvienoje pamokoje. Pavyzdžiui, pamokose apie darbą ne tik mokomasi skirtingų profesijų žodžių, bet mokinių klausiama apie jau turimą patirtį, apie gabumus, apie tai, ką norėtų nuveikti naujoje valstybėje. Visas formuojamas žodynas grindžiamas mintimis, kurias išsako mokiniai – vadinasi, visas jis turės praktinę naudą. Labai panašiu principu pamokas Lietuvoje vykdo Bendrystės ir socialinių inovacijų centras, savanorių pagalba nemokamai mokantis kitataučius Lietuvių kalbos.

Migrantų gebėjimas prisitaikyti prie naujos darbo rinkos ne mažiau naudingas pačiai valstybės darbo rinkai – Europos Sąjungos duomenimis, 40 proc. darbdavių neranda užtektinai kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, statistiškai kvalifikuoti migrantai labiau linkę apsistoti vienoje gyvenvietėje ilgesniam laikui, kas jų integraciją dar palengvina.

Ypatingai sėkmingos organizacijos, apjungiančios kalbos mokymą su nemokama teisine pagalba ir galimybe gauti nemokamą laikiną pastogę arba darbo vietą, pavyzdžiui, Varšuvos multikultūriškumo centras.

Pagalba mezgant socialinius ryšius


Matheus Bertelli
nuotrauka

Nors kalbų mokymas ne visose valstybėse lengvai prieinamas ar pakankamai intensyvus, didelė dalis Vakarų šalių visgi supranta šių programų naudą. Kitaip yra dėl ryšio su vietos bendruomene puoselėjimo – paprastai valstybiniu lygmeniu ši problema nesprendžiama ir paliekama savieigai.

Migrantų santykis su vietos bendruomene krenta ant abiejų bendruomenių pečių. Pasaulyje egzistuoja aibė bendruomeninių iniciatyvų, kurių siekis yra būtent megzti dialogą tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. Pavyzdžiui, Berlyne, kur tiek ekonominių migrantų, tiek pabėgėlių skaičius yra didelis, egzistuoja iniciatyvos susitikti su kitataučiais gaminti maisto, kurti, sportuoti ir t.t. Ir nors nei viena šių veiklų pačios savaime integracijos neužtikrins, jos padės užmegzti dialogą, nes atsiras bendras užsiėmimas ir mažų mažiausiai viena abiems pusėms įdomi tema.   

Panašių iniciatyvų Europoje yra tiesiogine šio žodžio prasme tūkstančiai. Berlyno miestas daugelį  imigrantų (dažniausiai pabėgėlių) integracijai skirtų organizacijų katalogizuoja atskirame žemėlapyje. Tačiau Vokietija toli gražu nėra vienintelė tokia šalis. Išgirstame apie panašias iniciatyvas retai dėl to, jog jos iš principo skirtos mažam žmonių skaičiui ir visuomet yra labai lokalios.

Iš vietinės bendruomenės pusės reikalingas noras pažinti atvykstančius žmones ir, pirma, padėti jiems pažinti valstybės kultūrą, bet antra, patiems norėti kažko išmokti iš migrantų.

Migrantų šeimoms įsitraukiant į vietinės bendruomenės gyvenimą labai svarbi vaikų socializacija – jiems einant į ta pačią mokyklą su vietiniais, natūraliai mezgami ir glaudesni ryšiai tarp tėvų. Vis tik dažnai migrantai tėvai neturi jokio priėjimo prie ugdymo proceso. Tokios organizacijos kaip „Men“ Vokietijoje organizuoja dirbtuves specialiai besimokančių migrantų tėvų vaikams, kad šie galėtų adekvačiai įsitraukti į mokyklos gyvenimą bei susipažinti su mokytojais bei kitais tėvais ne tik vietine kalba.

Kone visi socialinės integracijos tyrimai pažymi vieną bendrą aspektą – imigrantams reikalinga kaip įmanoma išsamesnė iš anksto prieinama informacija apie vietos bendruomenę. Jei žmogus atvyksta į sau nepažįstamą šalį, kur neturi jį supažindinti galinčių draugų ar šeimos, jam prisitaikyti prie vietos kultūros bus gerokai sudėtingiau, nes jis paprasčiausiai nežinos prie ko taikosi – ko iš jo prašoma ir kas laikoma nepriimtina.

Deja, bendruomenės iniciatyvų efektyvumą sudėtinga įvertinti skaičiais, nes jų nauda nėra akivaizdžiai matoma. Kalbos kursai ar įdarbinimo programos galiausiai duoda apčiuopiamus rezultatus – išmokytus ir įdarbintus žmones. O pasakyti, kiek pavyko svetimšalio integracija naujos bendruomenės socialiniame gyvenime kur kas sudėtingiau ir vieno atsakymo paprasčiausiai negali būti.

Migrantų įgūdžių pritaikymas

Su didele imigracija susiduriančios valstybės įprastai kitų šalių atvykėlius stengiasi paskirstyti po teritoriją taip, kad jie įsilietų į skirtingų regionų gyvenimą, o ne formuotų uždarą bendruomenę vien su kitais kitataučiais. Be to, kvalifikuotų darbuotojų įprastai trūksta ne sostinėse, bet mažesniuose miestuose.

Geriausi pavyzdžiai yra Švedijos ar Danijos užsieniečių integracijos programos, prieglobsčio prašytojus apgyvendinančios vietose, kur jų turimas išsilavinimas ar patirtis gali būti naudinga. Švedijoje migrantus stengiamasi integruoti į mažesnes gyvenvietes, kurių vietinė populiacija mažėja (kas su mažesniais miestais vyksta daugumoje Vakarų valstybių, įskaitant Lietuvą).  

Pavyzdžiui, uostiniame Lysekil miestelyje, kurio gyventojų skaičius stabiliai mažėja jau maždaug du dešimtmečius, migrantai įdarbinami paslaugų ir turizmo sektoriuose. Jų darbas prasideda nuo valstybės subsidijuojamų praktikų, per kurias siekiama iškart mokyti ir specialybės, ir jai reikalingos kalbos.

Dar viena aiškiai pavykusi iniciatyva – Danijoje veikianti KVINFO programa, kurios tikslas sujungti vietinius verslo mentorius su pabėgėlio statusą turinčiomis moterimis, tampančiomis mokinėmis. Organizacija padeda sujungti vietinius žmones su atvykėliais, bet už mokymosi procesą atsakingi jie patys – imigrantės moterys su danų pagalba ieško ne bet kokio darbo, bet darbo, kuris atitiktų jų talentus, dažnai net pačios yra skatinamos tapti darbdavėmis.

Kanadoje nacionaliniu lygiu veikia „Provincial Nominee“ programa, kuri leidžia mažesnių miestų ir savivaldybių įmonėms pasikviesti kvalifikuotus migrantus. Viena priežasčių, kodėl programa veikia sėkmingai – kaip ir viso pasaulio megapoliuose, Toronte bei Monrealyje nuoma bei pragyvenimas yra patys brangiausi, o integruotis į vietos bendruomenę sudėtingiausia. Tad mažesnių vietovių darbdaviai mielai pasitinka migrantus darbuotojus, valstybė džiaugiasi lygesniu gyventojų pasiskirstymu, o patys migrantai gauna kur kas lankstesnes pragyvenimo sąlygas.

Lietuvoje integracijos programas ir lietuvių kalbos kursus nemokamai vykdo: Šiuo metu Lietuvoje nemokamus lietuvių kalbos kursus migrantams organizuoja „Caritas“ partneriai „Socialinių – edukacinių iniciatyvus centras plius“, „Lietuvos raudonasis kryžius“ ir „Bendrystės ir socialinių inovacijų centras“.
Integracija šeimomis:

Bendras „Caritas“, „menų agentūra Artscape“ ir „Refugee Council of Lithuania“ projektas, siekiantis integruoti atvykėlių šeimas su vietinėmis šeimomis „Bendruomenių tiltai“. Projektas šiuo metu kviečia lietuvių šeimas savanoriauti ir tapti Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių draugais-mentoriais.