Šrilankietis Dharshan: „Yra tiek daug teigiamų dalykų, susijusių su pabėgėliais. Mūsų pareiga parodyti juos visuomenei“

   Neigiamas visuomenės požiūris pabėgėlius Lietuvoje lydėdavo nuolatos. Neapykantos proveržiai gatvėse dėl kitokios rasės ar tikėjimo persikelia į darbovietes, kur atvykėliai patiria diskriminaciją norėdami susirasti pragyvenimo šaltinį. Po pastarųjų mėnesių įvykių prie Baltarusijos sienos ši neapykanta, rodos, pasiekė kulminaciją. VA Carito Užsieniečių integracijos programos specialistė Augustė Dudutytė įžvelgia problemą žiniasklaidos portaluose ir skambiose antraštėse.

A. Dudutytė

„Didžioji dalis visuomenės turi kažkokią nuomonę apie pabėgėlius, nesvarbu, bloga ji ar gera. O tokių, kurie atvykėlius iš tikrųjų pažįsta, yra nedaug. Mes matome, kad tie, kurie yra tiesiogiai su jais susidūrę, turi geresnę nuomonę nei žmonės, kurie apie pabėgėlius girdi tik žiniasklaidoje arba viešojoje erdvėje. 97 proc. darbdavių yra patenkinti imigrantų darbu. Taip pat mes, globodami pabėgėlius, su jais bendraujame, jų nebijome ir mums tai yra malonu. Neigiami stereotipai dažnai ateina iš žiniasklaidos. Kai kurie portalai laikosi etiško komunikavimo principo, tačiau būna ir nemažai antraščių, kuriomis bandoma sukelti sensaciją. Suprantu, kad tai vienas iš būdų išsilaikyti žiniasklaidai, tačiau tai yra tam tikrų žmonių gyvenimo kokybės ir orumo kaina. Apie pabėgėlius kalbama kaip apie fauną, sakoma, kad jie tuoj užtvindys šalį. Tai atvejai, kuomet apie atvykėlį rašoma ne kaip apie žmogų, bet kaip apie reiškinį arba siejama su nusikalstamomis grupuotėmis. Tai daro įtaką tam, kaip visuomenė mato šiuos žmones.“

A. Dudutytės teigimu, nuomonę formuoja ir kinas. „Jei pažvelgtume į amerikietiškus filmus, kuriuos dažniausiai ir renkamės, tam tikru laikotarpiu priešai buvo rusai ir amerikiečiai – kaip Šaltojo karo pasekmė. Dar anksčiau blogiečiai buvo vokiečiai, o štai dabar dažniausiai šis vaidmuo tenka žmonėms iš Artimųjų Rytų. Tai irgi sėjasi mūsų pasąmonėje.“

A. Dudutytė teigia, kad atsakomybė už kol kas sudėtingą pabėgėlių padėtį Lietuvoje krenta labiau mūsų visuomenei nei patiems atvykėliams. Mergina pasakoja, kad į šalį atvyksta įvairiausio išsilavinimo žmonių, tarp kurių būna ir istorijos, sociologijos daktarų, gydytojų, pilotų, kurie moka po keturias kalbas. Tokie žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, Lietuvoje gauna štampą, įgyja pabėgėlio statusą ir dirba gerokai žemesnės kvalifikacijos darbą nei galėtų pagal savo pasiekimus gimtojoje šalyje. Lietuviams kelia baimę išvaizdos skirtumai kaip barzda arba religiniai drabužiai. Būtent dėl šios priežasties pabėgėliai dažnai pasiryžta ne tik mokytis lietuvių kalbos, domėtis šalies kultūra, bet ir keisti savo išorę, bėgti nuo prigimties.

Augustė tikina: „Asimiliacija nėra tas pats, kas integracija. Nėra būtina pakeisti to, koks tu esi, tuo labiau kaip atrodai, tam, kad galėtum savo gyvenimą kurti čia. Būtų smagu, kad tokie dalykai kaip išvaizdos detalės nesiasocijuotų su grėsme Lietuvos visuomenei ir kad tiems žmonėms nereikėtų to keisti, ypač kai tai neturi neigiamų pasekmių.“

Išsklaidyti baimę ir mitus užtenka vieno pokalbio

I. Rancova

Gyvosios bibliotekos vadovė Inga Rancova daugelį metų dirba su žmonėmis, kurie susidūria su diskriminacija ir yra atskirti visuomenės, tad pabėgelių kasdienybė ir problemos jai yra puikiai pažįstamos. Pati moteris apie neigiamą visuomenės požiūrį į įvairias žmonių grupes gali kalbėti pasiremdama ne tik „Gyvosios bibliotekos“, bet ir savo asmenine patirtimi. Iš mažo miestelio kilusi I. Rancova kaskart aplankius namus jaučia didelį vietinių priešiškumą mažumoms ir stebisi, kodėl taip yra.

„Atrodo, žmonės keliauja ir patys pabūna svečio rolėje svetimoje šalyje. Gal kiek galiu suprasti vyresnę kartą, kuri jaučia įtampą. Juk ko nežinau, nepažįstu, tas man kelia baimę. Štai mano tėtis buvo tolimųjų reisų jūreivis ir išmaišė visą pasaulį. Kitų tautybių žmonės jam nekelia streso, nes yra pažinęs įvairiausias kultūras“, – pasakoja I. Rancova.
Kiek kitoks požiūris yra jos mamos. Anksčiau I. Rancova dirbo su žmonėmis, turinčiais priklausomybių ir kuomet šeimai pranešė, jog netrukus pradės rūpintis pabėgėliais Lietuvoje, išgirdo tokius mamos žodžius:
„Narkomanai nenužudė, tai dabar dirbsi su teroristais“, – prisimena „Gyvosios bibliotekos“ vadovė, – „Taigi, vien mano šeima parodo labai įvairią visuomenę.“

Dirbdama su „Gyvąja biblioteka“ moteris prisideda prie išties reikšmingų pokyčių Lietuvoje. Jos patirtis byloja, kad žmogui svarbu pažinti, išgirsti ir prisiliesti prie to, kas yra svetima ir net baugina. Moteris prisimena, kuomet su bibliotekos savanoriais vyko į mažą miestelį, kurio jaunimas buvo įsitikinęs, kad pabėgėliai būtinai yra juodaodžiai ir išberta oda. Tad šviesios odos, žydrų akių afganistanietis, kuris dar ir puikiai dėliojo sakinius lietuviškai, kaimelyje sukėlė tikrą perversmą.
„Tie vienuolika jaunuolių pakalbėjo su žmogumi, kuris buvo visiška priešingybė jų išankstiniam nusistatymui ir grįžę namo visa tai papasakojo savo artimiesiems bei draugams. Jiems tai buvo toks atradimas, tokia naujovė. Tada supranti, kokį poveikį daro „Gyvoji biblioteka“, – džiūgauja I. Rancova.

Moteris pasakoja, kad dažniausiai lietuvių priešiškumą lemia baimės ir stereotipai apie svetimtaučius. Žmonės nerimauja, kad atvykėliai atims jų darbo vietas, sieja juos su šeimos griovimu, nepagarba moterims, netvarka ir netinkamais socialiniais įgūdžiais. Atvejų pasitaiko įvairiausių – nuo nuomotojų, kurie nenori įsileisti musulmonų, nes šie neva turi prastus higienos įgūdžius, iki darbdavių, kurie įsitikinę, jog tokiems atvykėliams neverta suteikti darbo, nes jie visą laiką melsis ir neturės laiko pareigoms atlikti.

I. Rancova tikina, kad atvykėliams, norint pritapti Lietuvoje, visų pirma reikia drąsos: „Svarbu mažiau sėdėti užsidarius, daugiau eiti, daugiau pažindintis. Tik tokiu būdu įmanoma sugriauti mitus apie tai, kas yra pabėgėliai.“

Patyčios ir užgauliojimai kaiminystėje

D. Navaratnam

„Mane vadindavo žodžiu, kuris prasideda raide „n“. Jie net patys nežinodavo, ar mano oda juoda, ar ruda ir jiems tai visai nerūpėjo. Taip pat mane vadindavo blogais rusiškais žodžiais, kurių reikšmės tuo metu nė nesupratau“, – apie savo gyvenimo pradžią Lietuvoje ir pirmąsias pažintis su lietuviais pasakoja šri lankietis Dharshanas Navaratnam, – „Vėliau, kai jau sužinojau tų žodžių reikšmę, man tebuvo juokinga. Nusprendžiau, kaip noriu atsakyti į tokį žmonių elgesį – nutariau į jį išvis nereaguoti. Kai pradėjau visa tai ignoruoti, jie liovėsi mane įžeidinėti.“

  Pabėgėlio Dharshano Navartnam atvejis Lietuvoje yra ne išimtis, o taisyklė, skaudi problema, su kuria susidūria dauguma atvykėlių, ypač tų, kurie išsiskiria savo išvaizda, išpažįsta kitokį tikėjimą ir nėra panašūs į tipinį lietuvį. Atvykėliai čia jaučia socialinę atskirtį, patiria diskriminaciją ir užgauliojimus. Tačiau kuomet šrilankietis apie tai pasakoja, jo balse neišgirsi kaltinimo gaidelės, vyras nepasakys jokio priekaišto lietuvių bendruomenei. Geros širdies Dharshanas gimtinėje patyrė politinį persekiojimą, smurtą, kankinimus ir tikina, jog matė tai, ką baisiausio galima regėti šiame pasaulyje, tad čia, Lietuvoje, jam saugu ir jis jaučiasi dėkingas už tai, ką turi. Vyriškis taip pat pastebi besikeičiantį lietuvių požiūrį į atvykėlius. Jei anksčiau Dharshanas ramiai vaikščioti galėjo tik sostinėje, Vilniuje, vieninteliame mieste, kuriame nesulaukdavo užgauliojimų, dabar vyras įžvelgia teigiamų pokyčių ir savivaldybėse, ypač Pabradėje, kur gyvena jau ne vienerius metus.

   „Vilniuje visuomet jaučiuosi normaliu žmogumi. Kaune, Pabradėje situacija yra kiek kitokia, tačiau per pastaruosius keturis metus pastebėjau didelių pokyčių. Miestas pasikeitė. Vietiniai žmonės tapo gerokai draugiškesni su pabėgėliais. Ne visi, tačiau jie tikrai stengiasi. Galbūt dėl to, kad neturi kito pasirinkimo – juk Pabradė ir yra žymi pabėgėlių centru“, – pasakoja vyras.

Kaimynų palankumas – reikšmingas pasiekimas svetimšaliui

   „Retai būnu namie, tad tik retsykiais pasišnekučiuojame su kaimynais. Ryte ar vakare pasisveikiname ir persimetame keliais žodžiais: „Kaip jums sekasi, kaip praėjo jūsų diena?“. Pokalbiai trumpi, bet man jie reiškia labai daug. Pradžioje su manimi niekas nekalbėdavo. Jie mane vadindavo „barzda“. Girdėjau, kai kaimynė pasakojo apie mane savo vyrui ir sakė „barzda barzda“ bei manė, kad jų negirdžiu. Prisimenu atvejį, kai pas mane vyko barbekiu vakarėlis, kuriame susirinko mano draugai. Kaimynystėje girdėjome, kaip mus vadina vergais“, – pripažįsta vyras, – „Pats svarbiausias dalykas yra tai, kad dabar jie man šypsosi. Tai reikšmingiausias pokytis. Supranti, nėra būtina kalbėtis. Užtenka tik šypsenos, kuri nieko nekainuoja. Kaimynai man ją skiria ir dėl to esu laimingas.“

   Dharshanas mano, kad tokius pokyčius lėmė tai, jog jis pats dažnai šypsosi aplinkiniams, stengiasi niekam netrukdyti, užsiima savo reikalais ir paprasčiausiai ramiai dirba savo sodelyje. „Galbūt kaimynai galvoja, kad jei šis vyras nuolatos mums šypsosi, turime bent kartą per dieną atsakyti jam tuo pačiu, nes pasijunta kalti“, – juokauja šrilankietis.

Visuomenės pokyčiai – mažais, tačiau tvirtais žingsniais

   „Tai nėra kažkas, ką gali pakeisti greitai. Tam reikia laiko. Yra tiek daug teigiamų dalykų, susijusių su pabėgėliais. Mūsų pareiga parodyti tuos dalykus visuomenei ir valdžiai. Nepaisant to, kad yra ir problemų, kurios kyla dėl pabėgėlių, svarbu, jog žmonės pamatytų teigiamus pavyzdžius ir nuspręstų duoti mums šansą. Dabar apie imigrantus sklando tiek daug blogos informacijos, kad žmonės bijo su mumis bendrauti, nes paprasčiausiai mūsų nepažįsta. Negali jų kaltinti. Jei socialinėse platformose apie mus parodytų daugiau teigiamų dalykų, tai būtų išties naudinga. Tegu pokyčiai vyksta žingsnis po žingsnio, juk negali visko pakeisti per dieną.“

   Dharshanas prie visuomenės švietimo prisideda ir pats. Jis priklauso „Gyvajai bibliotekai“. Tai vieta, kurioje „knygomis“ tampa žmonės ir atstovauja diskriminaciją patiriančias visuomenės grupes. Skaitymas šioje bibliotekoje yra neįprastas. Jos lankytojai užmezga pokalbį su „gyvąja knyga“. Būtent jų metu bibliotekos savanoriai pasakodami savo istoriją padeda atsikratyti išankstinių nuostatų ir sudaro sąlygas iš arčiau prisiliesti prie stigmatizuojamos visuomenės grupės. Dharshanas prie šio projekto prisijungė tam, kad keistų neigiamą lietuvių nuomonę apie pabėgėlius bei supažindintų žmones su savo gimtosios šalies kultūra ir papročiais. Bendravimas „Gyvojoje bibliotekoje“ vyrui taip pat padeda atsipalaiduoti: „Tai man tarsi terapija. Kuo daugiau dalykų laikai viduje, tuo tau yra sunkiau. Kalbėdamas aš išsilaisvinu.“