Yusufas Muhammadzoda: „Pabėgėlių integracijai spręsti būtinas abipusis dialogas“

Žurnalistė Virginija Kučinskaitė

Pastaraisiais metais pabėgėlių integracija – vis aktualesnė ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos visuomenės diskusijų tema. Mūsų šalis kasmet tampa prieglobsčiu šeimoms ir pavieniams asmenims iš Sirijos, Irano, Irako, Eritrėjos, Egipto, Libijos, Pietų Sudano, Mianmaro, Somalio, Afganistano, Tadžikijos, Turkijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kt. Dažniausiai žmonės priversti bėgti dėl karo veiksmų arba politinių persekiojimų ir pažeidžiamų žmogaus teisių.

Refugee Council of Lithuania

Pabėgėlio statusą gavę asmenys įvardijami kaip viena iš pažeidžiamiausių socialinių grupių, todėl kurį laiką brendo idėja Lietuvoje įkurti organizaciją, kuriai galėtų atstovauti patys šiai grupei priklausantys asmenys. 2019 m. vykdant vieną iš Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) remiamų ir menų agentūros „Artscape“ koordinuojamų projektų, imti inicijuoti pirmieji pabėgėlių atstovų susitikimai, o 2021 m. sausio mėnesį įsteigta  Lietuvos pabėgėlių taryba – nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas – tiesti kaip galima tvirtesnius socialinius, ekonominius, kultūrinius tiltus tarp pabėgėlio statusą turinčių žmonių ir mūsų šalies gyventojų, įvairių valstybinių ir kitų institucijų bei organizacijų.

„Kadangi kitose pasaulio šalyse tokia organizacija, atstovaujanti pabėgėlių interesams kuriant jų integracijos politiką, itin aktyvi, norėta, kad ji veiktų ir Lietuvoje. Šiandien žengiame pirmuosius žingsnius, palaikomi tokių organizacijų kaip „Caritas“, menų agentūra „Artscape”, „Diversity developement group“, – pasakoja vienas iš Lietuvos pabėgėlių tarybos steigėjų Yusufas Muhammadzoda. – Mūsų siekis – kaip įmanoma geriau pažinti pabėgėlių bendruomenę iš vidaus ir tarpininkauti sprendžiant jų opiausias problemas. Darbo išties daug, pabėgėlių integracijos procesai keičiasi ne taip sparčiai, o norėtųsi, kad situacija keistųsi iš esmės.

Nelengva už žmogaus teises kovojusio pabėgėlio dalia

Yusufas Muhammadzoda

10 metų darbo su tarptautinėmis organizacijomis patirtį turintis Yusufas puikiai supranta, kaip jaučiasi prieglobsčio prašantys žmonės, kokius iššūkius jiems tenka įveikti, nes jis, politinis pabėgėlis iš Tadžikistano, šiuo sunkiu keliu su savo šeima einia jau ne vienus metus. Tadžikistanietis buvo priverstas bėgti nuo savo šalyje tebeveikiančios prokomunistinės valdžios persekiojimų.

Po 1991 m. Tadžikistano nepriklausomybės paskelbimo, šioje šalyje penkerius metus vyko pilietinis karas. Įsidarbinęs Kurgan Tiubė mieste įsikūrusioje Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūroje (UNHCR), Yusufas rūpinosi per karą iš šalies pabėgusių piliečių repatriacija, jų reintegracija ir teisėmis, nes šie pasisakė prieš valdžią ir buvo diskriminuojami, persekiojami, žudomi. Vėliau 9 metus Yusufas dirbo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), o 2002-aisiais įkūrė ir 15 metų vadovavo nevyriausybinei organizacijai, aktyviai vykdžiusiai su žmogaus teisėmis ir demokratijos skatinimu susijusią veiklą. Organizacija kėlė valdžiai nepalankius klausimus:kritikavo žmogaus teisių pažeidimus, demokratijos principams nusižengiančius rinkimus ir pan., tad jos veikla galiausiai buvo uždrausta. Dar porą metų KGB nesiliovė persekioti Yusufo ir jo šeimos, tad padedant organizacijai „Freedom House“ Lietuvoje, pavyko palikti šalį. Šiandien tadžikistanietis gyvena Vilniuje, tačiau ne tokį gyvenimą, kokį norėtų. 

„Suprantama, kad pabėgėlio statusą turinys žmonės, kaip ir bet kurie užsieniečiai, turi adaptuotis, dalyvauti socialiniame gyvenime, apginti savo interesus, pristatyti savo kultūrą Lietuvos bendruomenei. Tačiau integracijai reikalingas abipusis dialogas: jei šios šalies žmonės nematys pabėgėlių, negirdės, kas jie, kaip gyvena, atskirtis tik didės, dialogas nevyks. Problemos sprendžiamos tik ėmus apie jas kalbėti garsiai. Aš tikiu, kad būtent dialogas išsprendžia daug klausimų“, – įsitikinęs Yusufas.

Viena opiausių socialinės atskirties priežasčių – kalbos barjeras ir bedarbystė

Į klausimą, kokie veiksniai lemia sėkmingą integraciją, Yusufas atsako, kad šiame procese nemažai dedamųjų, o viena svarbiausių – kalbos mokėjimas ir įsidarbinimo galimybės.

„Natūralu, kad mokančiam lietuvių kalbą užsieniečiui atsidaro daugiau durų, todėl pirmiausiai kaip organizacija norėtume vystyti projektus dėl didesnio lietuvių kalbos mokymo prieinamumo ir kokybės gerinimo. Vaikai kalbą gali išmokti per ilgesnį laiką mokykloje, bet suaugusiesiems tai didžiulė problema: atvykę jie privalo išlaikyti šeimą, bet prastai mokėdami kalbą pirmiausia susiduria su bedarbyste“, – sako Yusufas.

Su visa pagarba lietuvių kalbos kursus rengiančioms organizacijoms, tarptautinės darbo patirties turintis ekspertas teigia, kad tokių, kokie jie yra dabar, pabėgėlių bendruomenei nepakanka: nors valandų skiriama ne tiek mažai, pati mokymo sistema galėtų būti efektyvesnė ir lankstesnė. Deja, mokėti už privačius kursus pabėgėliai, gaunantys itin menkas pajamas, neišgali. Todėl dėl prasto lietuvių kalbos žinojimo, nors ir mokant rusų ar anglų kalbas, aukštos kvalifikacijos specialistai priversti dirbti nekvalifikuotą darbą.

„Aš pats,be gimtosios, kalbu rusų ir anglų kalbomis, žmonos rusų kalba prastesnė. Pirmoji mūsų su žmona darbovietė buvo Kaune, vieno iš didžiųjų prekybos centrų kepykloje. Ten išdirbau vos pusantro mėnesio, nes atmosfera buvo negatyvi ir žeminanti žmogaus orumą: vadovai nepagarbiai elgdavosi su darbuotojais, nuolat šaukė, vertė apgaudinėti klientus, patyrusios psichologinį smurtą darbuotojos verkdavo.“

Šiandien Yusufas kartu su dar vienu anglakalbiu tautiečiu dirba tarptautinėje įmonėje. Darbą jam padėjo susirasti socialiai pažeidžiamų visuomenės narių integracija besirūpinanti organizacija „Socialinis pokytis“. Yusufo žmona, magistro laipsnį turinti pradinių klasių pedagogė, dirba jokios kvalifikacijos nereikalaujantį menkai apmokamą darbą. Ji – mokytojos asistentė sutrikusio intelekto vaikų mokykloje.

„Tadžikistaniečių bendruomenėje yra ir daugiau pedagogų. Pavyzdžiui, vienas rusų kalbos mokytojas bedarbis, o biologijos mokytojas dirba suvirintojo darbą. Turime dvi medicinos seseles, viena jų bedarbė, kita dirba indų plovėja, – apgailestauja Yusufas. – Ar dirbdamas ne pagal savo išsilavinimą ir kvalifikaciją jautiesi gerai? Kai darbas tik išlikimas, o ne savirealizacija, neturi vidinės motyvacijos, netobulėji kaip asmenybė, esi nelaimingas. Juk žmogui svarbu ne tik atlygis, bet ir savijauta, savigarba.“

Dialogas būtinas sprendžiant sistemines švietimo problemas

JT pabėgėlių agentūros duomenimis, pusė pasaulinės pabėgėlių populiacijos yra vaikai ir jaunimas iki 18 metų. Į Lietuvą jie dažniausiai atvyksta kaip pabėgėlių šeimos nariai. Todėl kitas ne mažiau svarbus ir svarstytinas klausimas, pasak Yusufo, yra lanksti ir padedanti jaunimui adaptuotis švietimo sistema. Šiuo klausimu pabėgėlių bendruomenė taip pat pasigenda efektyvesnės integracijos strategijos. Jo paties artima aplinka – akivaizdus minėtos problemos pavyzdys.

„Mudu su žmona išauginome penkis vaikus, o pabėgome su dviem jauniausiais. Sūnus tuo metu buvo antro kurso studentas (studijavo mediciną anglų kalba). Šiuo metu jis jau būtų penktakursis, tačiau Lietuvoje dėl kalbos barjero studijas VU medicinos fakultete pradėjo nuo nulio. Nors studijas įmanoma tęsti anglų kalba, mes savo skurdžiomis lėšomis tiesiog neišgalime už jas mokėti, – apie gyvenimą Lietuvoje pasakoja penkių vaikų tėvas. – Moksleiviams čia taip pat nelengva. Jaunoji karta dažniausiai nekalba rusiškai, kad galėtų tęsti mokslus nors kiek pažįstama kalba (į mokyklas rusų dėstomąja kalba tadžikai ar kiti pabėgėliai iš buvusio sovietų bloko šalių savo vaikus dažnai leidžia todėl, kad patys kažkiek moka šią kalbą ir šiek tiek gali padėti mokantis). O tęsiant mokslus nauja kalba, ypač dėl lietuvių kalbos gramatikos, kai kurių vaikų mokymosi lygis smarkiai smukęs. Net sunku pagalvoti apie mokinius, apskritai iškritusius iš ugdymo proceso, kai jų šeimoms teko gyventi pabėgėlių stovyklose. Vaikai patiria daug psichologinių problemų. Jiems būtina psichologų, specialiųjų ir socialinių pedagogų pagalba.“

Artimesnio bendravimo stabdis – atvykusiųjų stigmatizavimas

Yusufas Muhammadzoda

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems labai trūksta aplinkos, kurioje jie nuolat girdėtų lietuvių kalbą – tai viena iš Lietuvos pabėgėlių tarybos siektinų uždavinių. Džiugu, kad dedama vis daugiau žingsnių abipusio bendradarbiavimo link, tačiau atvykusieji yra puikus rodiklis, kokių problemų turime savo šalyje ir kokiose srityse turėtume pasistiebti.

Pabėgėliams iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos Lietuvoje adaptuotis lengviau, nes šių šalių krikščioniška kultūra ir mentalitetas artimesni mūsiškei. Tačiau maždaug 40–50 proc. pabėgėlių atvykę iš musulmoniškų šalių. Vertinant Lietuvos gyventojų nuostatas, didžiausia socialinė distancija išlieka būtent šių žmonių atžvilgiu. Etninių tyrimų instituto apklausos duomenimis (2020 m.), musulmonų bendruomenė yra trečioji nepageidaujamos kaimynijos sąraše šalia romų ir iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų: net 41 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi musulmonų kaimynystėje, 39 proc. – išnuomoti jiems būsto, 28 proc. – dirbti toje pačioje darbovietėje.

„Didžiausia problema, be abejo, yra neigiamas dalies visuomenės požiūris į atvykėlius, nepagrįstos baimės ir stereotipai. Pastarųjų metų pabėgėlių krizė ir islamo ekstremistų puoliai Europoje itin pakenkė musulmonų bendruomenei. Per žiniasklaidą žmonių sąmonėje jau susiformavę negatyvios nuostatos. Musulmonai stigmatizuojami – laikomi pavojingais žmonėmis, jų vengiama. Tai tarsi uždaras ratas, trukdantis integruotis, dalyvauti socialiniame, kultūriniame gyvenime ir tapti visaverčiais visuomenės nariais“, – susirūpinimo neslepia Yusufas.

„Lietuviai prisibijo kitataučių įtakos ir tai natūralu po ilgų okupacijos metų. Bet ir pabėgėliai bijo nutautėti, prarasi savo kultūrą, religiją.Tadžikai patyrė daugiau nei 70 metų sovietinę okupaciją. Net mūsų persiški rašmenys pakeisti kirilica, tačiau jausti neapykantą rusų kalbai nėra išeitis, ypač, jei tai vienintelė kalba, kuria galime rasti kontaktą ir išvengti itin pavojingos izoliacijos, – įsitikinęs Yusufas. – Sirai, iraniečiai, afganistaniečiai, pakistaniečiai kalba farsi kalba, bet čia gyvena nutolę vieni nuo kitų, jų bendruomenės uždaros. Suprantama, kad karo ar persekiojimų išvarginti žmonės nepasitiki vieni kitais. Dauguma bėgti iš savo šalies priverstų šeimų patyrę ir vis dar patiria didžiulį psichologinį stresą. Suaugusieji jaučiasi sugriovę savo vaikų likimus, jų galimybę baigti mokslus ir kurti ateitį savo šalyje, o kai nelabai tiki, kad būsi priimtas šioje šalyje, gyventi darosi be galo sunku“, – sako Yusufas.

Abipusis dialogas veiksmingas kalbant širdžių kalba

Yusufas sako esantis dėkingas Lietuvai už galimybę gyventi čia. Demokratinė, gilias kultūrines šaknis turinti mūsų šalis, jo akimis, eina tinkama linkme ir suteikia daug galimybių norinčiam tobulėti žmogui. Žodžio laisvė, gera socialinė apsauga, išvystyta infrastruktūra, gamtos ir miesto dermė – tai privalumai, kurie svarbūs kiekvienam. Na o kuriant socialiai atsakingą visuomenę, kaip jau minėta, ieškoti sąlyčio taškų, būti atviresniems vieni kitiems turėtų tiek Lietuvoje gyvenantys, tiek prieglobsčio joje prašantys žmonės. Pasak, Yusufo, nėra lengva peržengti savo įsitikinimų ribas, tačiau naudinga praplėsti savo mąstymą ir griauti nepasitikėjimo vienų kitais sienas. Ne visada reikia konkrečios šalies kalbos – labiau bendrystės. O tai širdžių kalba. Tik kalbant šia kalba pasiekiami rezultatai.

„Žmonės niekada nebuvo ir neturėtų būti vienodi. Abi pusės bijo prarasti identitetą ir, žinoma, svarbu jį išsaugoti, bet ne mažiau svarbu priimti skirtybes. Mes norėtume dirbti ta linkme, kad savo skirtybes gebėtume paversti stiprybėmis. Nors atstovaujame skirtingoms religijoms, tradicijoms, kultūroms, apskritai juk visi esame panašūs: tuokiamės, gimdome vaikus, rūpinamės savo šeimomis, mylime. Visur yra visokių žmonių – nėra blogos ar geros tautos. Kad pakeistume nusistovėjusias nuostatas, įpročius ir elgesį reikia daug metų, bet galime pradėti jau šiandien, – reiškia savo mintis Yusufas. – Globalizacija keičia žmones, bet tai turi vykti neforsuojant. Turime surasti teisingiausią ir abiem pusėms priimtiniausią būdą, kad visuomenėje rastųsi kuo mažiau izoliuotų salų. Žmonės svajoja apie geresnę vietą, aplinką, bet tokios nėra. Ją reikia susikurti patiems. Tai sudėtinga, bet verta. Kito kelio nėra.“

Su pabėgėliais susijusią veiklą Lietuvoje vykdo:

Vilniaus Arkivyskupijos Caritas – nuo 2000 m. rūpinasi užsieniečių socialine integracija. Didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbos mokymui, suaugusių užsieniečių įtraukimui į darbo rinką, vaikų – į švietimo sistemą. 2008 m. veiklą pradėjo Pabradės dienos centras „Kultūrų įkalnė“, 2016 m. Vilniuje duris atvėrė Bendruomeninis integracijos centras „Kultūrų namai“. https://vilnius.caritas.lt/prieglobscio-ieskantiems-uzsienieciams/
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija teikia socialinę ir humanitarinę pagalbą socialiai pažeidžiamiems asmenims. https://www.redcross.lt/
VŠĮ „Socialinis pokytis“ teikia socialinės integracijos srities paslaugas socialinę atskirtį patiriantiems asmenims. https://www.facebook.com/socpokytis/
Menų agentūra „Artscape“ siekia inicijuoti socialinius pokyčius per aukštos kokybės meno projektus, rengia vasaros stovyklas pabėgėlių ir prieglobsčio ieškančių asmenų vaikams. https://artscape.lt/
Lietuvos pabėgėlių taryba (Refugee Council of Lithuania) – pabėgėlių vadovaujama nevyriausybinė organizacija, atstovaujanti pabėgėliams Lietuvoje ir pasaulyje, sprendžianti jiems opius klausimus. https://lt.refugeeslt.com/
Lietuvos įvairovės chartija – nevyriausybinė organizacija, vienijanti privataus, viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijas, siekiančias kurti atvirą ir įtraukią darbo aplinką bei stiprinti savo socialinę atsakomybę. https://diversity.lt/apie-mus/
„Freedom House“ – tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija, vykdanti „Demokratijos prieglobsčio“ programą. https://freedomhouse.org/