Imigrantų sėkmės istorijos Lietuvoje. Kaip jiems tai pavyko?

Žurnalistė Laima Karaliūtė

Susikurti gerą gyvenimą Lietuvoje įmanoma. Pristatome tris imigrantus: Masroor Ahmad Qamar iš Pakistano, Juan Carlos iš Meksikos ir  Rebaz Rashid iš Irako. Visi trys vyrai sako, kad Lietuvoje jiems gera gyventi, nors pradžia nebuvo lengva. Skirtingos istorijos ir patirtys, tačiau visus tris atvykėlius vienija pozityvus požiūris į gyvenimą, motyvacija ir atkaklumas. Pašnekovai dalijasi patarimais, kaip sėkmingai pritapti Lietuvos visuomenėje.

Koliažas. Tomas Terekas

Masroor Ahmad QamarJuan CarlosRebaz Rashid
Gimtoji šalisPakistanasMeksikaIrakas
Amžius283538
Lietuvoje gyvena5 metus2 metus3 metus
IšsilavinimasAukštasisAukštasisAukštasis
Lietuvoje dirbaSlaugytojas priėmimo skyriujeVyrų kirpėjasRestorano savininkas
Gimtoji kalbaUrdųIspanųKurdų
Užsienio kalbosAnglų, lietuviųAnglųArabų, persų, turkų, anglų, lietuvių
Šeiminė padėtisVedęs lietuvęVedęs lietuvę, augina du vaikus Išsiskyręs

Kokių  pagrindinių veiksmų ėmėtės  siekdami integruotis į Lietuvos visuomenę?

Masroor: iš karto pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes supratau, kad be jos man nepavyks ne tik susikalbėti parduotuvėje, bet ir susirasti darbą. Specialiai apsigyvenau bendrabutyje su lietuviais. Tada įstojau į kolegiją, kad gaučiau diplomą ir galėčiau įsidarbinti bendrosios praktikos slaugytoju.

„Siekiau susipažinti su lietuvių kultūra ir susidraugauti su vietiniais.”

Juan: atvykau su šeima. Mano žmona lietuvė, mes auginame du mažus vaikus. Iš pradžių susiradau darbą “Barzdaskučių” salone, išsinuomavome butą. Išsiaiškinau Lietuvos įstatymus ir visuomenės taisykles. 

Rebaz: pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes supratau, kad jei moki vietinę kalbą, tau  atsiveria plačios galimybės. Tada siekiau susipažinti su lietuvių kultūra ir susidraugauti su vietiniais. Bendravau su visomis organizacijomis, kurios padeda imigrantams susirasti darbą ir integruotis visuomenėje.

Kokios jūsų charakterio, būdo savybės padėjo pritapti Lietuvoje?

Masroor: žingeidumas, noras mokytis, motyvacija pritapti naujoje šalyje, draugiškumas, pozityvumas, optimizmas. Lietuviai dažnai man sako: “tu visą laiką šypsaisi, kas be nutiktų”.

Juan: geranoriškumas, linksmumas, pozityvumas, pagarba visiems žmonėms, komunikabilumas. Pastebėjau, kad lietuviai mėgsta skųstis ir net blogas oras jiems nuotaiką sugadina. Aš į viską žvelgiu pozityviai ir aplinkiniams pakeliu nuotaiką. 

Rebaz: drąsa, sumanumas, atviras požiūris į skirtingas kultūras, atsparumas stresui.

Su kokiais  pagrindiniais sunkumais sisidūrėte integruodamiesi?

Masroor: sudėtinga išmokti kalbą, suprasti jūsų kultūrą. Pavyzdžiui, man iki šiol keista, kad jūs negyvenate didelėmis šeimomis, skirtingai nei Pakistane. Nebuvo lengva ir įsidarbinti slaugytoju ligoninėje. Teko keturis mėnesius dirbti nemokamai, kad įrodyčiau, jog esu vertas šio darbo. 

Juan: sunkiausia buvo išsinuomoti butą. Net Vilniuje, kur žmonės labiau tolerantiškesni atvykėliams, buvo tokių nuomotojų, kurie sužinoję, kad esu ne vietinis iš karto užvėrė duris. Visa laimė, kad žmona lietuvė. Tik jai ir pavyko išsinuomoti. Dar sunku buvo priprasti prie šalto klimato ir neaštraus maisto (Juokiasi.)

„Visa laimė, kad žmona lietuvė.”

Rebaz:  išsinuomoti butą. Kai tik sužinodavo, kad esu pabėgėlis iš Irako, nuomininkai net į kalbas nesileisdavo. Taip pat nelengva buvo susirasti draugų lietuvių. Nors aš esu draugiškas, vietiniai dažnai kreivai žiūri į musulmonus. Maždaug, ko tu iš mūsų nori? Gal pinigų? O gal nori mus apgauti? Lietuviai atsargūs žmonės.

Ar teko patirti netoleranciją dėl tautybės, religijos, kitokios išvaizdos? Kaip ji pasireiškė? Kaip į tai reagavote?

Masroor: taip. Daug kartų. Aš gyvenu Kėdainių rajone, ten žmonės labiau uždaresni, nei didmiestyje. Iš pradžių daugelis net bijojo su manimi bendrauti, sakė, kad esu pavojingas, nes iš Pakistano. Buvau išvadintas  ir teroristu, ir purvinu žmogumi, ir dykaduoniu. Niekada nepykstu. Suprantu, kad žmonės taip kalba iš nežinojimo. Be to, jūsų šalis patyrė ne vieną okupaciją. Gal kai kurie dėl to nepalankiai žiūri į atvykėlius iš svetur. Visada stengiuosi žmonėms paaiškinti, kad neturiu jūsų šalyje blogų ketinimų, kad nesu blogas vien dėl, kad gimiau Pakistane ir esu musulmonas. Taip pat pabrėžiu, kad gerbiu Lietuvos tradicijas. Tai padeda. Dabar kaime, kuriame gyvenu visi žiūri draugiškai, net kavos kviečia močiutės (Juokiasi). Nemažai pažįstamų atsiprašė, kad iš pradžių negražiai su manimi bendravo.

„Visada stengiuosi žmonėms paaiškinti, kad neturiu jūsų šalyje blogų ketinimų.”

Rebaz: kai nusprendžiau atidaryti restoraną Vilniuje, suradau geras patalpas centre, tačiau savininkė sužinojusi, kad esu irakietis atkirto, kad niekada nenuomos žmonėms iš musulmoniškų šalių. Esu ir teroristu išvadintas, bet aš nepystu. Aš paaiškinu, kad esu kurdas ir mano mieste taip pat sklando nuomonė, kad arabai teroristai ir taip pat nenori jiems nuomoti butų.

Ar norint sėkmingai integruotis būtina išmokti lietuvių kalbą? Kaip sekėsi  pramokti lietuvių kalbą?

Masroor: privaloma išmokti. Angliškai ne visi Lietuvoje moka, o jeigu ir moka ne visada nori kalbėti. Jūsų kalba nėra lengva, teko pavargti. Sunkiausia jūsų gramatika. Išmokti labiausiai padėjo gyvenimas su lietuviakalbiais. Tiesa rašyti iki šiol sunkiai sekasi, nes mano gimtasis raštas visiškai kitoks.

Juan: gyvenant Vilniuje nebūtina. Aš puikiai susikalbu angliškai. Žinoma tai nereiškia, kad nesimokau lietuvių kalbos. Geriausia mano mokytoja – žmona. Bet pasakysiu atvirai – jūsų kalbą sunku gerai išmokti. Net lietuviai sako, kad daug klaidų daro (Juokiasi.)

Rebaz: tikrai taip. Jei kalbi vietine kalba, gyvenimas tampa lengvesnis.  Aš dar nemoku labai gerai jūsų kalbos, bet stengiuosi išmokti. Kadangi Irake studijavau lingvistiką, mokytis lietuvių man nėra sudėtinga. Kuo daugiau kalbų moki, tuo lengviau išmokti naują kalbą.

Kodėl  atvykėliui verta kurti  gyvenimą Lietuvoje? Kokie mūsų šalies, visuomenės privalumai?

Masroor: pigesnis pragyvenimas, nei Vakarų Europoje, lengviau susirasti darbą. Darbdaviai čia nereikalauja labai aukštos kompetencijos. Be to, jūsų gamta yra nuostabi. Iki šiol negaliu atsidžiaugti, kad kaime galiu auginti braškes ir obuolius nuo medžio skinti. (Juokiasi). Mano gimtojoje šalyje skurdi žemdirbystė. O pas jus kaime visi augina daržoves ir šviežias valgo. Tai didelė vertybė. Mano kaimynai mane dažnai vaišina šaltibarščiais. Aš juos dievinu! Siūlau visiems imigrantams paragauti.

„Pas jus kaime visi augina daržoves ir šviežias valgo. Tai didelė vertybė.”

Juan: Lietuva saugi šalis ir puiki vieta auginti vaikus. Čia labai švaru, daug gamtos, ežerų. Žmonės laikosi įstatymų, taisyklių. Čia galima gauti gerą išsilavinimą nemokamai. 

Rebaz: čia lengviau pradėti verslą, nes Lietuvos ekonomika sparčiai auga. Lietuviai draugiški, beveik nėra rasistų. Dar man labai patinka lietuvaitės. Labai gražios moterys. (Juokiasi.) Man patinka, kad Lietuvoje nėra didmiesčių. Vilnius labai jaukus miestas. Čia jaučiuosi kaip namie.

Ar turite draugų lietuvių? Jūsų patarimai, kaip susidraugauti su lietuviais?

Masroor: galiu pasakyti iš karto, susidraugauti musulmonui su lietuviais nėra lengva. Reikia kantrybės, pozityvaus požiūrio. Neužteks pasakyti “labas”. Lietuviai konservatyvūs, nelengvai prisileidžia. Ypač vyresni. Reikia susitaikyti, kad teks pastoviai aiškinti, kodėl tu čia atvykai. Jokiu būdu negalima menkinti lietuvių tradicijų, religijos. 

Juan: labai daug. Norint Lietuvoje susirasti draugų visų pirma reikia gerbti vietinius papročius, paisyti taisyklių, būti komunikabiliu, šypsotis ir viskas bus gerai. Tiesa, iš pradžių aš kaip priimta pas mus Meksikoje puldavau su nepažįstamais vyrais glėbesčiuotis, bet draugai patarė taip nedaryti, nes lietuviai vyrai santūresni, nei meksikiečiai. 

„Lietuviai vyrai santūresni, nei meksikiečiai.”  

Ką patartumėte tiems imigrantams, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje neįmanoma pragyventi, todėl jų tikslas – Vakarų Europos valstybės?

Masroor: aš visada sakau tokiems, kad jeigu Lietuvoje nenorite dirbti, Norvegijoje irgi nenorėsite. Tai kas, kad pašalpa ten didesnė, bet ir pragyvenimas gerokai brangesnis. Nereikia galvoti, kad svetur žolė žalesnė. 

Rebaz: tokie žmonės dažniausiai iš viso nenori dirbti. Jų tikslas sėdėti ant sofos ir   gyventi iš pašalpos. Su tokiu mąstymu nei vienoje šalyje nesusikursi oraus gyvenimo.  

Ar kuriant gyvenimą Lietuvoje jums padėjo jau čia gyvenantys kiti imigrantai? Pavyzdžiui, jūsų tautiečiai. Ar imigrantas imigrantui draugiškesnis, linkęs pagelbėti labiau nei lietuvis?

Masroor: imigrantas imigrantui nelygu. Yra labai draugiškų, mes turime bendriją. Padedame naujiems imigrantams. Bet yra tokių negatyvių, kurie tik skundžiasi ir tave bando į tą ašarų pakalnę nuridenti.

„Daugiausiai man padėjo lietuviai, o ne mano tautiečiai.” 

Rebaz: mano patirtis tokia, kad imigrantai nėra draugiški vieni kitiems. Ypač jie nemėgsta tų, kuriems sekasi. Jie apkalba, pavydi, reikalauja pagalbos, prašo pinigų, nors dirbti nenori. Aišku, ne visi tokie, bet dauguma. Pavyzdžiui, kai sugalvojau atidaryti restoraną, daug imigrantų mane išvadino kvailiu. Daugiausiai man padėjo lietuviai, o ne mano tautiečiai. 

Trys esminiai patarimai imigrantams, norintiems susikurti orų gyvenimą Lietuvoje. 

Masroor: daug dirbti, daug mokytis, būti tolerantišku. 

Juan: susidraugauti su vietiniais, apsigyventi didmiestyje, geriausia Vilniuje, nes čia daugiau galimybių ir žmonės ne tokie konservatyvūs. Taip pat būtina susirasti patinkantį darbą. 

Rebaz: mokytis kalbos, suprasti lietuvių kultūrą, priimti vietines taisykles, būti draugiškais ir nesitikėti iš karto gero darbo ir gero atlyginimo.